NEST / Aktualijos / 2011 10 13 K.Stoškus. Kodėl demokratijos importas į Lietuvą nepavyko?

2011 10 13 K.Stoškus. Kodėl demokratijos importas į Lietuvą nepavyko?

K.Stoškus. Kodėl demokratijos importas į Lietuvą nepavyko?

1. Nusivylimas... laisve!? Prieš dvidešimt metų dauguma mūsų tautiečių gerai žinojo, kas yra demokratija. Bent jiems taip atrodė. Tai buvo Vakarai, tiksliau – vakarietiškas gyvenimo būdas. Už geležinės uždangos galiojo įstatymai, nebuvo cenzūros, nekėlė abejonių teisingumas, o su šiais dalykais derėjo geras gyvenimas... Dabar jie sutrikę.

Kur dingo žavusis demokratijos vaizdinys? Ar tai nebuvo tik pavergtųjų iliuzija, kuri, susidūrusi su realybe, išnyko. O gal per 20 metų pas mus demokratija nespėjo ateiti? O gal iš viso ji neateis? Kas ją sustabdė prie valstybės sienų? Valdžia? Sistema? Mes patys? Tokie klausimai dabar aptarinėjami be paliovos. Sunku neįsitraukti į jų svarstymą jau vien dėl to, kad netaptum suokalbininku tų, kurie jau į viską yra numoję ranka...

Tikriausiai į šiuos klausimus nerasime patikimo atsakymo tol, kol vaidinsime „niekad neišsenkantį“ optimizmą, o serijiniai politikų ir valdininkų nusižengimai, jų ciniškos patyčios iš rinkėjų bei jų nevaržomas amoralumas bus vaizduojamas tik kaip „pasitaikantys trūkumai“, o valstybės institutų veikimas prieš ją pačią ir jos suverenią tautą bus laikomas vien tik nepakankamu valstybės institutų veiklos efektyvumu. Ne atsitiktinai čia išsprūdo tas žodis – vaidinsime. Jis randasi iš galvojimo apie naująją apsimetinėjimo ir dviveidystės kultūrą, kurią ypač mandagūs žmonės vadina politiniais gudravimais.

Demokratijai tarpti reikalingos atitinkamos politinės, kultūrinės, intelektualinės, o ypač moralinės prielaidos, pilietinė branda, gebėjimas gyventi ne tik čia ir dabar. Lietuvoje tų prielaidų nebuvo, niekas apie jas rimtai negalvojo ir niekas jų intensyviau neugdė.

Politiniai gudravimai išduoda neslepiamą cinizmą, įprotį į tautą žiūrėti iš viršaus ir įsikalbėjimą, kad kiti yra naivesni, bukesni, kvailesni. Politinio gudravimo mechanizmai apima ne tik ideologinį realybės apvertimą (pvz., norų sukeitimą su tikrove, priežasčių – su pasekmėmis, geros valios – su pažadais, visuomeninių interesų – su grupiniais), bet ir valdžios sluoksnių demagogiją, jų dvigubus žaidimus ir visas kitas viešas imitacijas bei simuliacijas.

Mus čia domina ne tiek pačios simuliacijos, arba gudravimo mechanizmai, o visuomenės būklė, jos neįgalumas adekvačiai reaguoti į tas simuliacijas ir pasipriešinti jų veikimui. Trumpiau tariant, pirmiau reikia atsakyti į klausimą, kaip yra susiklosčiusios mūsų šalies visuomeninės galios, kad bet kokia demokratinė procedūra, perkelta į Lietuvą, automatiškai virsta gryna poza, kauke, simuliacija, žodžiu, Vakarų karikatūra. Bet kad tas klausimas pasidarytų skaidresnis, privalu sąžiningai pripažinti tą politinės ir kultūrinės veiklos faktą, kad europietiškos demokratijos importas į Lietuvą nepavyko.

2. Kuo pagrįstas tas pripažinimas? To fakto įsisąmoninimas atėjo su gyventojų surašymu ir gana droviu emigracijos padarinių paskelbimu. Užuot valstybės pagalba palaikęs ir stiprinęs savo natūralias galias, tikrasis šalies suverenas demonstratyviai pasiduoda.

Kiek šiandien surasite Lietuvoje šeimų, kurių nebūtų pažeidusi emigracija? Ir dabar iš visų pusių tebesklinda skausmingi nuoskaudų prasiveržimai: „Išeiti! Išvažiuoti! Palikti tą prakeiktą savivaliautojų šalį kaip vakarykštę dieną!“. Tai pats rūsčiausias ir, drįstu sakyti, neginčijamas visos mūsų dvidešimmetės politinės kultūros įvertinimas, iškalbingesnis už visas realybę lakuojančias politines „tiesas“ kartu sudėtas. Jau nustota ginčyti, ar yra prasidėjusi valstybės ir pačios tautos savinaika. Atsidūrėme prieš faktą, kurio dar nesugebame politiškai artikuliuoti, o tuo labiau į jį adekvačiai reaguoti. Tauta yra apimta nevilties, o politikai apie tai nieko nesugeba pasakyti. Jie tik suka į šalį kalbą ir akis.

Bet masinė emigracija yra tik ledkalnio viršūnėlė. Po ja – neviltis, nerimas, santykių šiurkštumas, savižudybės, demoralizacija, tautos senėjimas, grėsmingi sveikatingumo rodikliai. Tokios informacijos kalnai, bet oficialiai bijoma juos sumuoti ir apibendrinti. Atsimename nesenus laikus: Только необобщайте! Žmonių būklė yra nepalyginamai komplikuotesnė ir kritiškesnė negu pripažįstama.

Nesveikas žmonių gyvenimas signalizuoja: buvimas Lietuvoje žmogui yra pasidaręs nepakeliamas. Ne tiek dėl skurdo, kiek dėl nevaržomos savivalės, t.y. valstybės nepajėgumo užtikrinti teisingumą. Galų gale ir pats skurdas yra tiesioginis neteisingumo padarinys. Negi tą 19 a. atradimą reikia iš naujo įrodinėti? Skaudi asmeninė patirtis daugelį žmonių priverčia smerkti ne tik Vakarus, bet ir apskritai demokratiją, kurios buvo taip ilgėtasi.

Ir ničnieko keista, kad jų balsuose vis dažniau pasigirsta nihilizmo, anarchizmo ir metalinės revoliucijos intonacijos bei niūrios klasių kovos aidai, neslepiamos simpatijos praėjusio šimtmečio kraštutinių kairiųjų ideologojai. Vis kategoriškiau raginama griauti valstybę, mokytis iš Breiviko... Prasiveržia net tarybinės sistemos ilgesys: „prie ruso buvo geriau“. Negi valstybės vairuotojams tai nieko nesako?!

3. Gniuždymas, apsimetinėjimas ir beviltiškas laukimas. Kodėl demokratijos importas nepavyko? Ir apskritai kur yra paslaptis, kad vienos šalys pačios gaivališkai išranda demokratiją, ją sėkmingai plėtoja ir geba vilioti visų šalių žmones, o kitos – tik imituoja ir perimti neįstengia? Teisybę sakant, tai nėra nauji klausimai. Maždaug žinomi ir atsakymai: jau senovės Graikijoje buvo Atėnai ir Sparta.

Nesveikas žmonių gyvenimas signalizuoja: buvimas Lietuvoje žmogui yra pasidaręs nepakeliamas. Ne tiek dėl skurdo, kiek dėl nevaržomos savivalės, t.y. valstybės nepajėgumo užtikrinti teisingumą.

Demokratijai tarpti reikalingos atitinkamos politinės, kultūrinės, intelektualinės, o ypač moralinės prielaidos, pilietinė branda, gebėjimas gyventi ne tik čia ir dabar. Lietuvoje tų prielaidų nebuvo, niekas apie jas rimtai negalvojo ir niekas jų intensyviau neugdė. Daug kas ir šiandien jų nepaiso. Esminėms permainoms pasirengusių ir morališkai subrendusių žmonių beveik neatsirado net aktyviausių lyderių tarpe. Tenka pripažinti, kad nespindėjome nė intelektiniais pajėgumais.

Bet svarbiausia štai kas: patys įtakingiausi socialiniai sluoksniai vieningai stabdė ir dabar tebestabdo jos atėjimą: vieniems demokratijos nereikia, kiti nori naudotis tik jos vaisiais, bet nenori prisiimti jos apribojimų, treti trokšta demokratijos, bet nesugeba dėl jos susitarti. Vieni apsimetinėjo ir apsimetinėja, kad demokratiją diegia ir gina, kiti tiesiog ją gniuždė ir gniuždo, o treti kivirčijasi ir laukia, kada valdžia savo noru ir gera valia ją tautai padovanos. Dėl to nereikia stebėtis, kad demokratinis skirtingų socialinių galių bendradarbiavimas apskritai pasidarė neįmanomas. Šiuo atžvilgiu galima pasakyti, kad už nepakeliamą savo gyvenimo atmosferą esame savaip atsakingi visi. Nors toli gražu ne visi vienodai.

Dabar visi klausia: ką daryti? Atsakymas būtų paprastas: reikia keisti gyvenimo būdą, t.y. keisti aplinką ir keistis patiems. Bet to kaip tik niekas ir nenori daryti. Visi nori gyventi savanaudiškai, godžiai, agresyviai, konkurenciškai, kitaip sakant, kaip yra įpratę, ir kartu nori, kad gyvenimo dvasinis klimatas, aplinka būtų šilta, jauki ir gera. Bet tai neįmanoma...

4. Nenusisekęs civilizuotumas. Kad būtų užtikrintas socialinis teisingumas ir pilietinis solidarumas, Lietuva jau 1991 m., yra pasirašiusi 1976 m. Ženevos konvenciją Nr. 144, kuri įpareigoja suderinti verslo ūkinę galią, profsąjunginę masių telkimo galią ir vykdomosios valdžios galią reprezentuoti ir ginti bendrus tautos, o kartu ir valstybės interesus. Bet nė vienai iš tų galių Lietuvoje nepavyko civilizuotis. Apie bendrus ineresus nėra nė kalbos. Versle neatsirado laisvos konkurencijos, valdžioje – bendruosius valstybės interesus išreiškiančios politikos, o pilietinėje visuomenėje – solidarumo dvasios, priverčiančios valdžią tarnauti visuomenės gerovei.

Valdžia, leisdama verslui valstybės turto privatizaciją paversti grobimu, nevaržomai kurtis monopolijoms, visose srityse įsišaknyti korupcijai, pati suaugo su juo ir su jo nusikaltimais. Valdžia pasidarė butaforine ir demoralizuota stambiojo verslo priedanga, o pilietinė visuomenė kartu su savo profsąjungomis, pasiduodama papirkinėjimams, vis labiau skaldėsi, kariavo tarpusavyje ir atomizavosi.

Reikia atsakyti į klausimą, kaip yra susiklosčiusios mūsų šalies visuomeninės galios, kad bet kokia demokratinė procedūra, perkelta į Lietuvą, automatiškai virsta gryna poza, kauke, simuliacija, žodžiu, Vakarų karikatūra.

Visuomenei nepavyko įsisąmoninti, kad demokratija paprastai nedovanojama, bet atkariaujama. Įstatymais įvedamos tik demokratijos prielaidos, o tai kuo jos tampa, priklauso tik nuo žmonių valios užtikrinti savo teises. O nuo turtingųjų mažumos savivalės daugumà gali apsiginti ir savo teises apginti tik masiškai solidarizuodamasi, susitardama ir veikdama kartu. Tik solidariu veikimu ji gali užtikrinti visuotinį teisingumą.

Kitos jėgos nėra. Tą žinojo visi revoliucijų organizatoriai. Tik jie netikėjo, kad sutartinai gindami savo teises, tie žmonės turi galimybę demokratinei formai suteikti gyvenimo turinį, vaidinimui – gyvenimo realumą. Bet ilgainiui Vakarų demokratijos raida net daugelį kompartijų įtikino, kad jos pažanga gali būti neribota. Tačiau totalitarizmo sąlygomis gyvenusi Lietuva tokiam procesui nebuvo pasiruošusi, ji nėra pasiruošusi ir iki šiol. Mes buvome ir dar tebesame absoliučiai dezintegruota, papirkinėjimui pasiduodanti masė, su kuria valdžia, jos oligarchinė atrama ir visi savivaliautojai gali daryti ką tik užsimano.

5. Laisvi trišalės tarybos žaidimai. Minėtoji Ženevos konvencija atgaivino ir suaktyvino tą bendradarbiavimo intenciją, kurią po pirmojo pasaulinio karo Versalio konferencijos metu išreiškė įkurta Tarptautinė darbo organizacija, po antrojo karo (1946 metais) paversta specialia JTO agentūra. Karti pasaulinių karų patirtis daug pamokė. Ji paskatino civilizuotą pasaulį ne demonstruoti savo jėgas, o ugdyti susikalbėjimo kultūrą ir kurti institucijas, kurios užbėgtų už akių pragaištingiems socialiniams konfliktams. JTO pavyzdžiu Ženevos konvencija pasiūlė kurti trišales tarybas. Lietuvoje ją irgi mėginta sukurti, bet atsirado tik skurdi tokios tarybos imitacija.

Trišalės tarybos nuostatai skelbia, kad ji „yra lygiateisės trišalės partnerystės pagrindu sudarytas organas, kuris tarpusavio susitarimais sprendžia socialines, ekonomines ir darbo problemas, tuo siekdamos palaikyti socialinę taiką visuomenėje“. Kitoje vietoje pasakyta dar konkrečiau: trišalė taryba siekia „palaikyti socialinę santarvę, skatinti ekonominę ir socialinę pažangą, mažinti socialinę atskirtį ir skurdą“. Skamba nuostabiai. Bet tai ir viskas. Lietuvai nešamos „socialinės taikos“ kol kas neteko pastebėti. Bet aiškiai matyti pats gudravimas ir savivalės demonstravimas.

Jau tuose pačiuose nuostatuose įrašyta: „tarybą sudaro 21 narys, kur kiekvieną šalį atstovauja „ne daugiau kaip po 7 narius“. Kodėl ne po lygiai, t.y. po septynis? Ši „gudrybė“ dabar verčia profesinėms sąjungoms tenkintis šešiomis vietomis. Juk ir taip profsąjungoms nelengva atsverti verslo ir valdžios suaugimus. Kodėl profsąjungos nesipriešina? Todėl kad yra silpnos ir papirktos: jos ne tik gauna iš valstybės biudžeto finansinę paramą, bet joms trims išimties tvarka suteikta teisė atstovauti kitas profsąjungas trišalėje taryboje. Kodėl šioms? Kas jas įgaliojo atstovauti? Taip savavališkai nustatė ta pati trišalė taryba, t.y dvi darbdavių organizacijos, trys profesinės sąjungos ir 7 Vyriausybės atstovai.

Apie savo buvimą ir veiklą internete skelbiasi bene 15 profsąjungų. Kai kas teigia, kad jų esama keliskart daugiau. Bet jos visos paliktos lauke už durų. Jos irgi tyli. Joms trūksta orumo, profesinių priedermių suvokimo ir solidarumo, o gal ir sveiko proto, kad susitartų ir pareikalautų atstovavimo teisės, o kartu ir teisingų normų, nuostatų, įstatymų ir įsipareigojimų vykdymo.

Tada nereikėtų niekam stebėtis dėl cinizmo, kurį jau pati institucijos struktūra demonstruoja, kas Lietuvoje diktuoja savo sąlygas. Juk tai akivaizdi panieka savo partneriams ir profesinėms sąjungoms apskritai. Vien iš jos matyti, kad čia niekada nebus nei lygiateisių, partneriškų diskusijų, nei tikrai visuomeninio atstovavimo. Tai užprogramuota savivalė, kuri vėliau be didelių ceremonijų savavališku apsisprendimu sustabdė ir Lietuvos Ekonominės bei visuomenės reikalų tarybos sukūrimą.

Komentarai

Log in or create a user account to comment.

Mon Tue Wed Thu Fri Sat Sun
          1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31