NEST / Aktualijos / 2010 03 18 "Europos žemės ūkio politikos etalonas – yra pavojuje"

2010 03 18 "Europos žemės ūkio politikos etalonas – yra pavojuje"

NAT/449

 

2013 m. BŽŪP reforma

 

(Nuomonė savo iniciatyva)

 

 

*

 

* *

 

1. Išvados ir rekomendacijos

 

 

1.1 Komitetas labai susirūpinęs dėl tebesitęsiančio ir vis gilėjančio atotrūkio tarp žodžiais palaikomo Europos žemės ūkio modelio ir Europos žemės ūkio daugiafunkciškumo bei kasdienio gyvenimo ūkiuose tikrovės. Todėl Europos žemės ūkio modelis, kuriam dabar kaip niekada kyla grėsmė dėl vykstančių permainų, turi būti remiamas ir skatinamas ryžtingiau ir tikslingiau taikant stiprią BŽŪP.

 

1.2 Dėl rinkos – jos kainos dažnai per žemos arba labai svyruoja – ūkininkai patiria didelį spaudimą prisitaikyti, t. y. specializuoti ūkius ir juos racionalizuoti. Dėl šių procesų gali atsirasti problemiška regioninė koncentracija, o mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse gali būti atsisakoma žemės ūkio. Atsižvelgdamas į šį spaudimą prisitaikyti EESRK mano, kad absoliučiai būtina panaudoti BŽŪP lėšas ateityje visoje Europoje išlaikyti ir vystyti daugiafunkcį žemės ūkį, kuriuo siekiama tvarumo tikslų.

 

1.3 Komiteto nuomone, atsakymas aiškus: nepakanka vien tik didinti konkurencingumą siekiant tenkinti pasaulinės rinkos reikmes. Pagrindinis BŽŪP tikslas po 2013 m. turi būti orientuotas ne į žemiausią kainą, optimalius ekonominius rezultatus, tam tikruose regionuose sutelktą specializuotą gamybą, o į Europos žemės ūkio modelį, kuris grindžiamas nepriklausomu apsirūpinimu maistu, tvarumu ir atitinka realius ūkininkų ir vartotojų poreikius.

 

1.4 Tam reikia nustatyti kitokius žemės ūkio politikos parametrus, nes pasaulio rinkos sąlygomis ir pasaulinėmis rinkos kainomis pageidaujamo daugiafunkcio žemės ūkio užtikrinti neįmanoma.

 

1.5 Komitetas ragina Komisiją, Tarybą ir Europos Parlamentą nustatyti aiškų BŽŪP tikslą, tuomet nurodyti šiam tikslui pasiekti reikalingas priemones ir su tuo susijusias būtinas sąnaudas. Tik atlikus šį darbą reikėtų pradėti nagrinėti finansavimo klausimą. Komitetas mano, kad būtų neteisinga pirma paskirti tam tikrą lėšų sumą konkrečiai veiklos sričiai ir tik po to tą sumą dalyti įvairioms priemonėms ir valstybėms narėms.

 

1.6 Pagal Sutartį vienas iš BŽŪP tikslų yra rinkos stabilizavimas. Stabilios rinkos yra labai svarbu, todėl EESRK laikosi nuomonės, kad ir ateityje reikėtų taikyti rinkos priemones siekiant stabilizuoti kainas ir išvengti pernelyg didelių kainų svyravimų. Tačiau rinkų reguliavimui ar gamintojų kainų apsaugai skirtų priemonių labai sumažėjo ir ES žemės ūkio rinkos yra vienos atviriausių palyginti su trečiosiomis šalimis. Tai yra pagrindinė daugelio sunkumų, kurių laikui bėgant negalima išspręsti vien tik teikiant išmokas, priežastis.

 

1.7 Taigi, žemės ūkio politika yra daugiau nei pinigų skyrimas. Ūkininkai teisėtai tikisi gauti sąžiningai uždirbtas pajamas už savo rinkoje parduotus produktus ir atlygį už paslaugas, kurias jie teikia visuomenei dirbdami pagal Europos žemės ūkio modelį.

 

1.8 Todėl labai svarbu skatinti ir remti su išskirtiniais tam tikro regiono ypatumais siejamų ir ES kaimo vietovių įvairovę atspindinčių kokybiškų produktų gamybą ir prekybą teikiant pirmenybę trumpiems platinimo maršrutams ir sudarant geresnes sąlygas ūkininkams ar susijungusiems gamintojams tiesiogiai pasiekti vartotojus ir tokiu būdu didinti ūkių konkurencingumą ir varžytis su dominuojančia didmenininkų derybine pozicija. Reikia saugoti Europos produktų įvairovę ir išskirtinumą, visų pirma tinkamai informuojant vartotojus.

 

1.9 Svarbi reformos užduotis bus dabartinę netolygią ES paramos žemės ūkiui sistemą pertvarkyti į vienodą, objektyviais kriterijais pagrįstą ir visuomenei priimtiną sistemą.

 

1.10 Išmokos ūkininkams daugiau nebegali būti grindžiamos istoriniais sprendimais arba reikalavimais, jų tikslas turėtų būti atlyginti už tiksliai apibrėžtas paslaugas, kurias žemės ūkio sektorius teikia visuomenei, kurios yra būtinos Europos žemės ūkio modeliui išlaikyti ir kurios neatsispindi rinkos kainose. Todėl išmokos turėtų būti orientuotos į tikslus.

 

1.11 Nėra jokio pagrindo įvesti Europos vienkartines išmokas už plotus, iš dalies dėl didelių struktūrų ir klimato skirtumų, labai besiskiriančių vidutinių nacionalinių ir regioninių pajamų, labai besiskiriančių gamybos sąnaudų bei nevienodų paslaugų, kurias įvairūs ūkiai ir ūkių tipai teikia visuomenei Europos žemės ūkio modeliui išlaikyti. Reikėtų ieškoti tinkamų sprendimų, kuriuose būtų atsižvelgiama į regionines sąlygas ir susijusių ūkių tipus.

 

1.12 Reikia toliau įgyvendinti kaimo plėtros programas ir didinti jų efektyvumą. EESRK griežtai atmeta bet kokį tokių užduočių perdavimą bendrajai struktūrinei ar regioninei politikai. Komitetas taip pat mano, kad dabartinio Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) priemonės turėtų būti aiškiai susijusios su žemės ūkiu. Šios priemonės nėra skirtos kelių ar plačiajuosčio ryšio kabelių tiesimui.

 

2. Dabartiniai uždaviniai

 

 

2.1 2010 m. Europos Komisija teiks komunikatą dėl būsimų savo politikos prioritetų ir būsimos finansinės programos po 2014 m. Komunikate taip pat bus išsamiai apibūdintos Bendrijos politikos sričių, pavyzdžiui, BŽŪP ir struktūrinių fondų, gairės.

 

2.2 Šios nuomonės savo iniciatyva tikslas yra pateikti kai kuriuos pagrindinius organizuotos pilietinės visuomenės svarstymus dėl būsimo BŽŪP pobūdžio ir krypties. Siekiama Komisijai pateikti rekomendacijų ir argumentų, kuriais ji galėtų remtis rengdama komunikatą.

 

3. Atskaitos taškas: Europos žemės ūkio modelis – Europos žemės ūkio politikos etalonas – yra pavojuje

 

 

3.1 Smarkiai pasikeitė tai, ko iš žemės ūkio tikisi visuomenė. Pastaruoju metu tikimasi daugiau nei tiesiog pasiekti EB sutarties 33 straipsnio (kuris į naująją Lisabonos sutartį buvo įtrauktas nepakeistas) tikslus, pavyzdžiui, didinti našumą siekiant užtikrinti pakankamą maisto produktų tiekimą priimtinomis kainomis.

 

3.2 Atsirado naujų iššūkių, pavyzdžiui, biologinės įvairovės apsauga, dirbamos žemės kraštovaizdžio išsaugojimas visoje ES, kaimo plėtra, įskaitant darbo vietų kūrimą ir išsaugojimą bei regionų gaminių kaip kultūros vertybių samprata. Be to, žemės ūkio sektoriuje taip pat reikia atsižvelgti į klimato kaitos poveikį ir prisidėti prie anglies dioksido rinkimo.

 

3.3 Dėl pasaulinės maisto krizės ir sunkumų energetikos rinkose vis svarbesnės tampa kitos žemės ūkio sektoriaus funkcijos, visų pirma vietos lygmens (t. y. regioninio pagrindo), pavyzdžiui, aprūpinimo maistu saugumas, nepriklausomas apsirūpinimas maistu ir energijos tiekimas.

 

3.4 Aprūpinimas maistu turi būti pagrindinė visų žmonių teisė. Kadangi visiškas apsirūpinimas maistu nėra svarbiausias dalykas, reikėtų stengtis pasiekti didžiausią įmanomą lygmenį (t. y. nepriklausomą apsirūpinimą maistu).

 

3.5 Žemės ūkio produktų gamyba dažnai atspindi kultūrinę ir regionų tapatybę, o maisto produktai gali simbolizuoti išskirtinius atitinkamų šalių ir regionų bruožus ar jų istorinę tikrovę. Teoriškai šiuos maisto produktus galima importuoti, tačiau dirbamos žemės kraštovaizdžius, biologinę įvairovę ir kultūrą galima išlaikyti tik taikant aktyvų, tradiciniais principais paremtą požiūrį į žemės dirbimą; šių vertybių importuoti neįmanoma. Todėl maisto produktus reikia vertinti visiškai kitu požiūriu nei, tarkim, pramonines prekes: ten renkantis gamybos vietą pagrindinis veiksnys yra sąnaudos.

 

3.6 Taigi, diskusijos dėl tvarios ekonomikos dabar pasiekė ir žemės ūkio sektorių. Politikai, kalbėdami apie nuoseklų tvarumo tikslų siekimą, vartoja terminą „Europos žemės ūkio modelis“.

 

3.7 EESRK mano, kad tik išsaugant ir vystant Europos žemės ūkio modelį, kitaip tariant, daugiafunkcį žemės ūkį pagal tradicinius1 principus ES, kurioje ūkininkų pajamas būtų galima prilyginti vidutinėms nacionalinėms arba regioninėms pajamoms, būtų galima pakankamu mastu išlaikyti aukštos kokybės, įvairių regionų ekologišką maisto produktų gamybą, kuri apsaugo Europą ir ja rūpinasi, išsaugo produktų įvairovę ir išskirtinumą, skatina plėtoti įvairų ir daugiarūšį Europos dirbamos žemės kraštovaizdį ir kaimo vietoves.

 

3.8 Komitetas norėtų pabrėžti, kad jau yra didelių skirtumų – netgi Europoje – tarp daugiafunkcio žemės ūkio ir žemės ūkio, kuris turi (arba turėtų) pirmiausia orientuotis į globalizuotas ir liberalizuotas rinkas.

 

3.9 Komitetas labai susirūpinęs dėl tebesitęsiančio ir vis gilėjančio atotrūkio tarp žodžiais palaikomo Europos žemės ūkio modelio ir daugiafunkciškumo bei kasdienio gyvenimo ūkiuose tikrovės.

 

3.10 Viena iš tokio atotrūkio priežasčių yra ta, kad Europos ūkininkams, kurių pareiga − ne vien gaminti, bet ir plėtoti daugiafunkcę veiklą kaimo vietovėse, iškyla brangiai kainuojančių, bet pinigų neatnešančių užduočių, kadangi į žemės ūkio produktų rinkos kainas neįtrauktos paslaugos, kurias, vykdydamas savo daugiafunkcę veiklą, teikia žemės ūkio sektorius.

 

3.11 Taigi, kad išgyventų, šiandien ūkiai yra priversti verstis visų rūšių veikla ir taip kelti savo našumą. Taip ES nepastebimai pamažu tolsta nuo Europos žemės ūkio modelio ir matyti, kad linkstama prie labiau pramoninio ūkininkavimo. Randasi pagal Amerikos modelį veikiančių Europos žemės ūkio gamybos formų, o daugelis ūkių, kurie galėjo suvaidinti svarbų vaidmenį išlaikant žemės ūkio daugiafunkciškumą, yra privesti visiškai nutraukti veiklą.

 

3.12 Tokių pokyčių paplitimo mastas labai skiriasi ir priklauso nuo ūkininkavimo šakos ir regiono. Didelių pasikeitimų pastebėta pastaraisiais metais, kai kuriose srityse vyksta tiesiog esminiai struktūriniai perversmai: pavyzdžiui, vien tik 2008 m. Vokietijos Žemutinės Saksonijos žemėje buvo uždaryta 20 proc. kiaulių fermų, nors bendras auginamų kiaulių skaičius visiškai nepakito.

 

3.13 Sunku pasakyti, kuo baigsis tokie pokyčiai. Jau tampa aišku, kad kaip ir pramonėje gali būti prarasti ištisi Europos gamybos sektoriai. Pirmiausia poveikis gali būti padarytas paukštininkystės sektoriui, kuris ir dabar jau yra labai pramoninis (labiau už bet kurį kitą sektorių). Viena didžiausių Europos įmonių Prancūzijos paukštienos gamybos grupė Doux perkėlė keletą savo gamyklų iš Prancūzijos į Braziliją, nes ten gamybos sąnaudos yra mažesnės.

 

3.14 Tai rodo, kad galiausiai netgi nuolatinis gamybos augimas neužtikrina, jog Europos žemės ūkis išgyvens nereguliuojamų pasaulinių rinkų sąlygomis. Toks augimas niekuomet nebuvo didelio masto ūkininkavimo Europoje garantas.

 

3.15 EESRK pabrėžia, kad didelė gamybos koncentracija lemia didesnį Europos žemės ūkio sektoriaus pažeidžiamumą krizių metu.

 

3.16 Vienas Europos žemės ūkio modelio požymių yra sąmoningas sprendimas mažinti produktyvumą, o tai, savaime suprantama, ūkininkams sudaro nepalankias konkurencines sąlygas. Tačiau būtent to norima ir politiniu lygmeniu, ir apskritai visuomenėje. Paprastai tariant, Europos visuomenė turi kitokią, nei kai kurios ne Europos šalys, nuomonę apie GMO, hormonų ir augimo stimuliatorių naudojimą, apie bandymus išspręsti salmoneliozės problemą ar išlaikyti nepaliestą kraštovaizdį. Tačiau akivaizdu, kad tokie aukšti tarptautiniai reikalavimai gaminiams lemia didesnes sąnaudas, kurios negali būti perkeltos vien ant ūkininkų pečių.

 

3.16.1 Šiuo požiūriu ypač svarbu stiprinti sienų kontrolės mechanizmus pasirašant sanitarijos garantinius protokolus, kurie leistų patikrinti atsekamumo ir saugos sąlygas, kuriuose būtų nurodyta, ar produktuose nėra ES uždraustų medžiagų ir kurie numatytų vienodus reikalavimus tiek Bendrijos, tiek importuotiems produktams.

 

3.17 Taigi, Europos politikos kūrėjams iškyla užduotis išlaikyti tokį žemės ūkio sektorių, kuriame negalima didinti našumo, bet vis dėlto reikia suteikti pakankamas pajamas ūkininkams.

 

3.18 Europos žemės ūkio modelio negalima nusipirkti pasaulio rinkos sąlygomis ir kainomis. Neįmanoma turėti tokį žemės ūkio sektorių, kuris:

 

- galėtų gaminti esant (dažnai iškraipytoms) pasaulio rinkos sąlygoms visuose Europos regionuose,

 

- tuo pat metu atitiktų visus gamybos reikalavimus (kokybės, saugumo, gamtinių išteklių apsaugos, gyvūnų gerovės ir pan.) ir neviršytų Europos lygmens sąnaudų,

 

- kartu užtikrintų šiuolaikišką ir atlyginimo požiūriu patrauklią darbo rinką, kuriai būdingas aukštas užimtumo ir saugumo lygis, taip pat puikios mokymo ir papildomos kvalifikacijos įgijimo sąlygos.

 

3.19 Taigi, dėl dabartinių pokyčių šiandien Europos žemės ūkio modeliui labiau nei iki šiol yra iškilęs pavojus, todėl šį modelį turi remti ir skatinti stipri BŽŪP.

 

4. Žemės ūkio politika po 2014 m. Strateginis sprendimas dėl būsimos BŽŪP krypties

 

 

4.1 Nors bendrosios žemės ūkio politikos istorijoje dažnai vykdavo esminės dalinės permainos ir reformos, šiuo metu vėl svarstoma nauja reforma (po 2000, 2003 ir 2008 m.). Tai rodo, kad iki šiol dar yra spręstinų su BŽŪP susijusių visuomenės gyvenimo klausimų. Todėl BŽŪP dažnai griežtai kritikuojama, o kai kada netgi pasigirsta tam tikrų abejonių, ar BŽŪP apskritai reikalinga. EESRK nuomone, žemės ūkis, savaime suprantama, negali būti radikaliai orientuotas į rinką, jei iš tikrųjų laikomasi Europos žemės ūkio modelio.

 

4.2 Suinteresuotieji subjektai turėtų ne tik dalyvauti šioje visuomeninėje diskusijoje (tiesą pasakius, toks dalyvavimas yra būtinas), bet ir imtis vadovavimo. Tai yra puiki galimybė parodyti visuomenei, kodėl žemės ūkis užima tokią išskirtinę padėtį. Tvarus ūkininkavimas ir gyvulininkystė pagal Europos žemės ūkio modelį sudaro mūsų visuomenės aprūpinimo maistu pagrindą ir yra strateginės svarbos sektorius tinkamam žemės naudojimui ir planavimui, kraštovaizdžio puoselėjimui, aplinkosaugos užtikrinimui ir klimato kaitos problemų sprendimui.

 

4.3 Komitetas mano, kad tiesiog būtina susitarti su visuomene dėl būsimo Europos žemės ūkio, kitaip tariant, nustatyti politinį žemės ūkio modelį. Trumpiau, reikia atsakyti į klausimą, ar BŽŪP turėtų būti siekiama ginti ir plėtoti Europos žemės ūkio modelį, ar šioje politikoje didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas mažesniam skaičiui, bet labiau specializuotų, tam tikruose regionuose sutelktų moderniausių ūkių, galinčių atlaikyti vis didesnę pasaulinę konkurenciją ir užtikrinti mažiausias kainas.

 

4.4 Komiteto nuomone, atsakymas aiškus: nepakanka vien tik didinti konkurencingumą siekiant tenkinti pasaulinės rinkos reikmes. Pagrindinis BŽŪP tikslas po 2013 m. turi būti orientuotas ne į žemiausią kainą, optimalius ekonominius rezultatus, tam tikruose regionuose sutelktą specializuotą gamybą, o į Europos žemės ūkio modelį, kuris grindžiamas nepriklausomu apsirūpinimu maistu, tvarumu ir atitinka realius ūkininkų ir vartotojų poreikius.

 

4.5 Europos žemės ūkio modelis išliks gyvybingas, jeigu daugiafunkcis žemės ūkis bus konkurencingesnis palyginti su žemės ūkio gamyba, kuria siekiama vien tik optimalaus ekonominio rezultato. Tai turi būti svarbiausias BŽŪP uždavinys ir visų ūkininkavimo politikos priemonių pagrindas, todėl paramos struktūra turi būti pakeista iš esmės. Bet koks tolesnis valdymo priemonių naikinimas prieštarautų šiam tikslui.

 

4.6 Komitetas ragina Komisiją, Tarybą ir Europos Parlamentą nustatyti aiškų BŽŪP tikslą, tuomet nurodyti šiam tikslui pasiekti reikalingas priemones ir su tuo susijusias būtinas sąnaudas. Tik atlikus šį darbą, reikėtų pradėti nagrinėti finansavimo klausimą. Komitetas mano, kad būtų neteisinga pirma paskirti tam tikrą lėšų sumą konkrečiai veiklos sričiai ir tik po to tą sumą dalyti įvairioms priemonėms ir valstybėms narėms.

 

4.7 Komitetas pažymi, kad, svarstant, kokią kryptį po 2013 m. suteikti BŽŪP, būtina atsižvelgti į tai, kad šeštadalis Europos darbo vietų yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su žemės ūkio produktų gamyba. Todėl BŽŪP taip pat yra svarbi užimtumui ES, visų pirma kaimo vietovėse, užtikrinti. Jei išnyks žemės ūkio produktų gamyba, tuomet išnyks ir darbo vietos su gamyba susijusiose veiklos srityse, įskaitant ir maisto pramonę. Be to, žemės ūkio sektoriaus reikmėms naudojama apie 80 proc. ES teritorijos, todėl jam tenka svarbus vaidmuo tvariai naudojant išteklius, saugant natūralias buveines, biologinę įvairovę ir t. t. Jis taip pat turi atlikti vis didesnį vaidmenį sprendžiant klimato kaitos problemas.

 

 

 

 

 

 

5. Platus ūkininkavimo priemonių paketas

 

 

5.1 Rinka grindžiama kainomis, beveik niekada – vertybėmis. Ūkininkams mokama kaina yra vis labiau derinama prie pačių palankiausių pasaulinės gamybos sąlygų ir sąnaudų. Kita vertus, Europos žemės ūkio modelyje labai svarbią vietą užima vertybės, į kurias pasaulio rinkos kainose neatsižvelgiama.

 

5.2 Pagal Sutartį vienas iš BŽŪP tikslų yra rinkos stabilizavimas. Stabilios rinkos yra labai svarbu, todėl EESRK laikosi nuomonės, kad ir ateityje reikėtų taikyti rinkos priemones siekiant stabilizuoti kainas ir išvengti pernelyg didelių kainų svyravimų. Tačiau rinkų reguliavimui ar gamintojų kainų apsaugai skirtų priemonių labai sumažėjo ir ES žemės ūkio rinkos yra vienos atviriausių palyginti su trečiosiomis šalimis. Tai yra pagrindinė daugelio sunkumų, kurių laikui bėgant negalima išspręsti vien tik teikiant išmokas, priežastis.

 

5.3 Taigi, žemės ūkio politika yra daugiau nei pinigų skyrimas. Ūkininkai teisėtai tikisi gauti sąžiningai uždirbtas pajamas už savo rinkoje parduotus produktus ir atlygį už paslaugas, kurias jie teikia visuomenei dirbdami pagal Europos žemės ūkio modelį.

 

5.4 Jei visuomenė nori apginti Europos žemės ūkio modelį, ji privalo tokį modelį remti per žemės ūkio politiką. Savo ruožtu ūkininkai turės pripažinti, kad jeigu visuomenė teikia paramą, ji taip pat tikisi rezultatų iš daugiafunkcio žemės ūkio.

 

5.5 Prekyba, rinkos ir rinkos organizavimas

 

Nepastovios ir stabilios rinkos

 

5.5.1 Kalbant apie rinkas ir kainas, reikia apsvarstyti ir išspręsti mažiausiai tris skirtingas problemas:

 

- vis nepastovesnės rinkos ir mažėjančios gamybos kainos,

 

- vis didesnę galią gamintojų atžvilgiu rinkoje įgyjantys paskirstymo ir prekybos sektoriai,

 

- akivaizdžios problemos, susijusios su kokybiškų vietos ir regioninių produktų gamyba ir pardavimu. Šiuo požiūriu trūksta konkrečių teisės aktų, skirtų į vietos ir regionų rinkas orientuotam žemės ūkiui.

 

5.5.2 Iš dalies dėl to, kad buvo atsisakyta veiksmingų rinkų stabilizavimo priemonių, prasidėjo spekuliacijos ir rinkų svyravimai. Tai prieštarauja dabartinėms ir ankstesnėms ES sutartims.

 

5.5.3 Dėl didelių kainų svyravimų paprastai mažėja gamintojų dalis vertės grandinėje ir didėja prekybos maržos.

 

5.5.4 Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad vartotojai iš tokių pokyčių irgi gauna mažai naudos: 40 proc. nukritus cukrinių runkelių kainoms, tai iš esmės nepadarė jokio poveikio galutinėms produktų kainoms. Panašiai nutiko ir smarkiai sumažėjus pieno ir grūdų kainoms.

 

5.5.5 Patirtis rodo, kad reguliavimas (tinkamos priemonės tinkamu laiku) ekonomikos požiūriu yra veiksmingesnės nei žalos padarinių taisymas vėlesniais etapais.

 

5.5.6 Kaip aiškiai rodo pieno sektoriaus krizė, neįmanoma visiškai sumažinti rinkos ir gamybos apimčių reguliavimo nesukeliant pavojaus aukštiems gamybos standartams ir daugiafunkciškumui, kurio tikisi visuomenė.

 

5.5.7 Yra pavojus, kad pasibaigus pieno kvotų sistemos taikymui, daugelis pieno gamintojų, ypač dirbančių mažiau palankiuose ūkininkauti regionuose, paprasčiausiai nutrauks veiklą. Daugeliu atvejų tai reiškia, kad konkrečioje vietovėje bus visiškai nutraukta ūkininkavimo veikla. Be abejo, pavyzdžiui, Estijoje suvartojamo pieno kiekis kituose, našesniuose Europos regionuose gali būti pagaminamas pigiau nei vietoje. Tačiau gamybos perkėlimas taip taupant sąnaudas visiškai prieštarauja tam, ko siekiama taikant Europos žemės ūkio modelį. Komitetas remia tokią žemės ūkio politiką, kuri būtų pagrįsta savarankiškumo apsirūpinant maistu principu. Svarbu nepamiršti, kad to negalima pasiekti vien tik perskirstant finansus, reikia sureguliuoti rinkas ir gamybą.

 

5.5.8 Rinkų stabilizavimas, įskaitant „saugumo tinklo“ sukūrimą, turi būti vienas svarbiausių BŽŪP reformos uždavinių.

 

5.5.9 Todėl Komitetas siekia:

 

- kad būtų išsaugotos ir prireikus rinkoje taikomos likusios rinkos stabilizavimo priemonės ir būtų sukurti ir įdiegti nauji su PPO taisyklėmis suderinami rinkos stabilizavimo metodai,

 

- kad, atsižvelgiant į tai, jog tarptautinėse žemės ūkio rinkose nuolat daugėja nenuspėjamų dalykų, būtų imamasi tinkamų strateginių priemonių žemės ūkio maisto produktų krizių prevencijai ir kaupiamos šių produktų atsargos,

 

- kad būtų apsvarstyta galimybė pasitelkti gamintojų organizacijas ir (arba) taikyti sektorinius susitarimus rinkoms stabilizuoti.

 

Problemos maisto grandinėje

 

5.5.10 Kainų nustatymo derybos vyksta netinkamai. Ūkininkams keliamos nesąžiningos sutartinės sąlygos, nes maisto produktų didmenininkų derybinė padėtis yra geresnė.

 

5.5.11 Remiantis laisvosios rinkos logika, pati rinka šiuo metu atsako į pagrindinį klausimą: kam tenka kuri vertės grandinės dalis. Ši padėtis yra nepatenkinama, visų pirma ūkininkams, nes gamintojų kainos dažnai ir toliau mažėja, nors gaminių kainos už vienetą daugeliu atvejų didėja, todėl ūkininkai dažnai priversti taikyti priemones, kurios prieštarauja Europos žemės ūkio modelio tikslams.

 

5.5.12 Kadangi 77 proc. 27 ES valstybių narių maisto rinkos yra kontroliuojama vos penkiolikos prekybos grandinių, Komitetas mano, kad panašiai, kaip šiuo metu vyksta JAV, reikėtų apsvarstyti, ar konkurencijos teisės aktų užtenka, kad būtų užkirstas kelias dominavimui rinkoje ir abejotinai sutarčių sudarymo praktikai atsirasti. Labai svarbu, kad šiame darbe dalyvautų visi suinteresuotieji subjektai. Ši analizė turėtų paskatinti iš dalies pakeisti Bendrijos konkurencijos teisės aktus, reguliuojančius žemės ūkio maisto produktų sektorių, kad būtų atsižvelgta į šio sektoriaus ypatumus ir kad šie teisės aktai būtų priderinti prie šalių, konkuruojančių su ES pasaulio rinkose, teisės aktų, kaip teigiama aukšto lygio darbo grupės pieno klausimu išvadose.

 

5.5.13 EESRK tikisi, kad Komisija dės pastangas ir sieks didesnio kainodaros skaidrumo bei pateiks pasiūlymų, kaip išvengti vadinamosios „asimetriškos kainodaros“2.

 

Vietos, regioninių, specialiųjų aukščiausios kokybės produktų tiekimas rinkai

 

5.5.14 Pagrindiniai mažmeninės maisto produktų prekybos tinklai ir didieji perdirbėjai reikalauja tiekti pigių pirminių produktų, kurie būtų vis vienodesni, praktiškai standartizuoti. Taip beveik išstumiami regioniniai gaminiai ir nyksta produktų įvairovė.

 

5.5.15 Tačiau būtent aukščiausios kokybės produktų gamyba ir prekyba, atspindinti išskirtinius tam tikro regiono bruožus ir ES kaimo vietovių įvairovę, yra svarbus uždavinys stengiantis išlaikyti Europos žemės ūkio modelį. Taigi, šiam aspektui reikia skirti daug didesnę paramą. Trumpinant platinimo maršrutus ir suteikiant galimybes ūkininkams ar gamintojų grupėms greičiau pasiekti vartotojus, galima padidinti mažesnių ūkių, kuriuose reikia įdėti daugiau darbo, konkurencingumą.

 

5.5.16 Daug didesnį dėmesį reikia skirti geografinėms nuorodoms ir gamybos technologijų skirtumams, nei tai buvo daroma anksčiau. Tai reikėtų vertinti kaip „intelektinės nuosavybės teisę“ ir tinkamai apsaugoti. Tokia informacija gali susieti konkrečius žemės ūkio produktus su konkrečiais regionais, kad, kitaip tariant, produktai turėtų ne tik „patikimą“ kilmės vietą, bet ir konkrečių „kokybės“ savybių, kurios susiformuoja laikui bėgant. Tačiau būtina tiksliai apibrėžti, kas yra regioniniai produktai.

 

5.5.17 Produktų ženklinimo srityje labai dažnai pasitaiko klaidinančių ir dviprasmiškų atvejų. Pavyzdžiui, ateityje nebeturėtų būti leidžiama:

 

- ant pieno pakuočių vaizduoti besiganančias karves, jeigu pakuotėje esantis pienas yra pievose neganomų gyvulių; rinkoje turi būti skatinama diferenciacija (pradedant žole šeriamų ar pievose ganomų karvių pieno rėmimo schemomis ir baigiant regioninėmis gamintojams ar mažiems kooperatyvams skirtomis prekybos strategijomis),

 

- reklamuotis naudojant regionines nuorodas, nors reklamuojami produktai buvo pagaminti kitur.

 

5.5.18 Reikia didinti ir kontroliuoti rinkos skaidrumą bei gerinti vartotojų informavimą (pavyzdžiui, apie kilmės ženklinimą). Kad gyventojai geriau žinotų, kokių taisyklių turi laikytis Europos ūkininkai, reikia pradėti rengti vartotojų informavimo apie Europos gamybos sistemas kampanijas. Be to reikėtų daugiau dėmesio skirti ženklinimo sistemai. Šiuo klausimu EESRK mano, kad reikėtų atsižvelgti į rekomendacijas, pateiktas nuomonėje dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams 3.

 

5.5.19 Ateityje iš mokesčių gaunamos pajamos pirmiausia turėtų būti investuojamos į regioninių gaminių ir rinkų stiprinimą.

 

5.6 BŽŪP finansinės priemonės

 

 

Dabartinė padėtis

 

5.6.1 Šiuo metu ES paramos žemės ūkiui sistema yra netolygi: 15 ES valstybių narių taikomos bendrosios išmokos, kurios arba grindžiamos anksčiau suteiktomis teisėmis į išmokas, arba artėja prie vienkartinių išmokų už plotus formos. 12 ES naujųjų valstybių buvo iš karto pradėta taikyti vienkartinių išmokų už plotus sistema, nors išmokų dydis šiose valstybėse yra mažesnis už tą, kuris mokamas 15 ES valstybėse.

 

5.6.2 Todėl nauda, kurią ūkininkai gauna iš dabartinės sistemos, labai skiriasi. Viena vertus, ši padėtis dažnai laikoma neteisinga, kita vertus, sistema sunkiai suprantama mokesčių mokėtojams.

 

5.6.3 Svarbiausia būsimos reformos užduotis bus parengti vienodą, objektyviais kriterijais pagrįstą ir visuomenei priimtiną sistemą.

 

5.6.4 Pirmojo ramsčio tiesioginės išmokos iš pradžių buvo nustatytos dėl to, kad 1992 m. buvo sumažintos garantuotosios kainos. Jos buvo mokamos iki 2003 m. kaip susietos kompensacinės išmokos, kol Liuksemburgo sprendimais buvo įdiegtas „atsiejimas“. Kadangi dauguma valstybių narių pasirinko tradicinę bendrosios išmokos schemą, nauda, kurią ūkininkai gauna iš dabartinės sistemos, vis dar labai skiriasi. Atsiejimas reiškia, kad jie nebeturi jokios tiesioginės įtakos gamybos būdams.

 

5.6.5 Tiesioginės išmokos (vienkartinės išmokos už plotus) pagal antrąjį ramstį mokamos ūkininkams kaip atlygis už tam tikras papildomas, socialinę reikšmę turinčias paslaugas, kurios neapsiriboja pagrindiniais reikalavimais ir neatsispindi rinkos kainoje, o mažiau ūkininkauti palankiose vietovėse – kaip paskata ūkininkams tęsti gamybą visuomenės labui.

 

5.6.6 Pirmojo ramsčio tiesioginės išmokos šiuo metu yra visiškai finansuojamos iš ES, o mokėjimus pagal antrąjį ramstį privalo bendrai finansuoti ir valstybės narės. Šie skirtingi finansavimo metodai daugelyje valstybių narių turi įtakos programų „patrauklumui“. EESRK ragina Komisiją ateityje planuojant programas užtikrinti, kad dėl skirtingų bendro finansavimo normų valstybės narės neignoruotų tam tikrų šių programų dalių arba neteiktų pirmenybės konkretiems punktams.

 

5.6.7 Greta tiesioginių išmokų taip pat yra teikiami antrojo ramsčio trečiosios krypties kaimo plėtrai skatinti skirti ištekliai, investicinė parama ūkiams pagal antrojo ramsčio pirmąją kryptį ir LEADER programai skirtos lėšos.

 

5.6.8 Dėl rinkų nestabilumo ir kintamumo tiesioginiai lėšų pervedimai kai kuriais atvejais yra labai svarbus ūkių pajamų šaltinis. Be šių pervedimų struktūriniai žemės ūkio pokyčiai būtų daug dramatiškesni, nors skirtingi ūkiai gauna labai nevienodą naudą iš pačios svarbiausios šiuo metu turimos priemonės – tiesioginių pirmojo ramsčio išmokų.

 

Būsimos išmokų schemos

 

5.6.9 Komitetas laikosi savo dabartinės nuomonės dėl pirmojo ramsčio tiesioginių išmokų. EESRK ne kartą pabrėžė, kad su konkrečiais uždaviniais susietos tiesioginės išmokos, nors ir yra svarbios, gali suvaidinti tik pagalbinį vaidmenį4. Ūkininkai pajamas turi gauti iš pardavimų ir iš visuomenei teikiamų paslaugų, už kurias rinkoje neatlyginama.

 

5.6.10 Dėl iki šiol nemokėtų, tačiau už tokias paslaugas būtinų išmokų reikės rasti bendrą susitarimą ir numatyti, kokias paslaugas ūkininkai turi teikti individualiai ar kolektyviai. Tai bus svarbus veiksnys nustatant aiškius principus, kaip tiesioginės išmokos turėtų būti mokamos ateityje. Jos turi būti grindžiamos objektyviais kriterijais ir susietos su konkrečiais tikslais, kad būtų galima tikėtis ir visuomenės pritarimo.

 

5.6.11 Iš esmės turėtų būti taikomos tokios prielaidos:

 

- pirmojo arba antrojo ramsčio tiesioginės išmokos turi būti skiriamos tik veiklą vykdantiems ūkininkams, kraštovaizdžio apsaugos asociacijoms ar kitoms institucijoms, prižiūrinčioms dirbamos žemės kraštovaizdį,

 

- pirmojo arba antrojo ramsčio tiesioginės išmokos turi būti skiriamos atsižvelgiant į kiekviename ūkyje sukuriamas darbo vietas,

 

- pirmojo arba antrojo ramsčio tiesioginės išmokos turėtų būti kompensacija ūkininkams už visuomenei teikiamas paslaugas, būtinas Europos žemės ūkio modeliui išlaikyti. Ūkininkų pajamos iš esmės turėtų priklausyti nuo kainų reguliuojamoje rinkoje, kurioje gamybos sąnaudas nustato pati rinka,

 

- dėl labai skirtingų agrarinio klimato sąlygų mokant ES pirmojo arba antrojo ramsčio tiesiogines išmokas reikėtų numatyti punktus, kurie išlygintų visose valstybėse narėse dėl agrarinio klimato sąlygų patiriamas sąnaudas5.

 

5.6.12 Todėl reikia nuspręsti, už kokias konkrečias paslaugas turėtų būti mokamos tiesioginės išmokos ir kokio dydžio jos turėtų būti. Ūkiai arba gamybos vietos, kurios neteikia arba nenori teikti tokių paslaugų, taigi, nedalyvauja įgyvendinant Europos žemės ūkio modelį, neturėtų gauti jokių tiesioginių išmokų.

 

5.6.13 Dėl poreikio tiesioginėmis išmokomis atlyginti už viešąsias paslaugas, už kurias nenustatyta rinkos kaina (pavyzdžiui, už konkrečias tinkamai apibrėžtas aplinkosaugos paslaugas), neturėtų kilti jokių diskusijų. Komitetas mano, kad šios programos turi būti ne tik kuriamos toliau, bet jos taip pat turi būti patrauklesnės ir lankstesnės. Todėl būtina grąžinti paskatas. Čia svarbus veiksnys turėtų būti gebėjimas lanksčiau reaguoti į individualią ūkininkų veiklą. Programos turėtų būti labiau orientuotos į rezultatus, o ne į priemones.

 

5.6.14 Šiai kategorijai ateityje bus priskirta daug naujų priemonių, pavyzdžiui, ūkininkavimo metodai, padedantys spręsti klimato kaitos problemas ar skatinantys dirvožemio anglies sekvestraciją. Be jokios abejonės, kitas svarbus dalykas − ganyklų naudojimas.

 

5.6.15 Taip pat visiškai pateisinamos tiesioginės išmokos už esamas ir nekintamas gamtines kliūtis, ir išmokos, skirtos kompensuoti už nustatytus naudojimo apribojimus, pavyzdžiui, kai laikomasi gamtosaugos reikalavimų. Norint, kad daugelis saugomų vietovių išlaikytų savo ypatybes, svarbu, kad būtų plėtojama tam tikra ūkio rūšis. Komitetas mano, kad nerealu atsisakyti išmokų remiantis tuo, kad ūkininkai turi laikytis konkrečių saugomų vietovių reglamentavimo taisyklių.

 

5.6.16 Būsima žemės ūkio politika turi būti grindžiama su konkrečiais uždaviniais susietomis, t. y. diferencijuotomis tiesioginėmis išmokomis, skiriamomis už visuomenei teikiamas paslaugas. Tai, žinoma, apima kompensacines išmokas.

 

5.7 Vienkartinės išmokos už plotus, skirtos kompensuoti už nepalankią konkurencinę padėtį?

 

5.7.1 Viena iš galimybių, dėl kurios diskutuojama, yra dabartines pagal pirmąjį ramstį mokamas tiesiogines išmokas pakeisti Europos vienkartinėmis išmokomis už plotus grindžiant ta aplinkybe, kad Europos žemės ūkio sektoriaus gamybos standartai yra aukštesni nei jos konkurentų iš ne Europos valstybių, taigi, Europos žemės ūkio sektorius atsiduria nepalankioje konkurencinėje padėtyje.

 

5.7.2 Komitetas laikosi nuomonės, kad reikia apsvarstyti galimybę kompensuoti už nepalankią konkurencinę padėtį. Prekybos susitarimuose nustatyta, kad socialiniai ir aplinkosaugos standartai, kurie yra svarbiausi Europos žemės ūkio modelio elementai, yra netarifinės prekybos kliūtys, o tai visiškai nepriimtina. PPO sistema turi būti nedelsiant pertvarkyta, nes pasaulinė prekybos sistema, kurioje neatsižvelgiama į socialinius ir ekologinius standartus, taip pat yra nepriimtina.

 

5.7.3 Siekiant panaikinti nepalankias konkurencines sąlygas, svarbu nustatyti, kokių konkrečių gamybos sektorių Europos standartai skiriasi nuo pagrindinių konkurentų standartų ir kokios patikrinamos kliūtys sąnaudų požiūriu susidaro atskiriems ūkiams ir (arba) ūkių rūšims ir (arba) gamybos rūšims.

 

5.7.4 Europos gamybos sąlygos (taigi, ir sąnaudos) yra labai nevienodos: egzistuoja dideli struktūriniai ir agrarinio klimato skirtumai, labai skiriasi ir regionų pajėgumai bei pragyvenimo išlaidos. Masto ekonomija atskirose valstybėse narėse, regionuose ir skirtingų rūšių ūkiuose taip pat lemia nevienodą neigiamą poveikį sąnaudoms.

 

5.7.5 Nesunku suprasti, kad, pavyzdžiui, aiškiai matomų gyvulius auginančių ūkių gamybos trūkumų negalima išspręsti mokant vienkartines išmokas už plotus, kurios duotų naudos ir tiems ūkiams, kuriuose gyvuliai neauginami.

 

5.7.6 Tai reiškia, kad kompensavimo už nepalankią konkurencinę padėtį klausimo negalima išspręsti mokant vienkartines išmokas už plotus visoje Europoje, sprendimo reikia ieškoti atsižvelgiant į kiekvieno regiono ypatybes, jų agrarinio klimato sąlygas ir ūkių rūšis.

 

5.8 Vienkartinės išmokos už plotus, mokamos už pajamų pervedimą?

 

5.8.1 Nekyla jokių abejonių dėl to, kad dabartinėmis sąlygomis daugelio ūkių išlikimas priklauso nuo maždaug 50 mlrd. eurų, kurie iš ES žemės ūkio biudžeto kiekvienais metais skiriami Europos žemės ūkio sektoriui.

 

5.8.2 Ūkiams šiuo metu mokamos kainos yra ne tik per mažos Europos žemės ūkio modeliui išlaikyti, bet jos kelia pavojų ir visam Europos žemės ūkio sektoriui.

 

5.8.3 Todėl iškeltas klausimas, ar „pagrindinės“ ir „pragyvenimą užtikrinančios“ Europos vienkartinės išmokos už plotus turėtų būti mokamos visiems ūkininkams.

 

5.8.4 Skirtingų ūkių ir skirtingų regionų pajamos yra labai nevienodos. Todėl 5.7.4 punkte nurodytiems skirtumams tenka esminis vaidmuo. Tai reiškia, kad sprendžiant pajamų klausimą reikia atsižvelgti į konkrečią situaciją. Ir šio klausimo negalima išspręsti mokant vienkartines išmokas už plotus, nes tokios išmokos, pavyzdžiui, duotų neproporcingai didelę naudą didelius plotus užimantiems ir mažai darbuotojų turintiems ūkiams.

 

5.8.5 Vietoj vienkartinių išmokų už plotus reikėtų pagalvoti apie išmoką, kuri būtų mokama už vieną asmenį ar už vieną darbuotoją, tačiau reikėtų apriboti jos dydį. Tokiu atveju taip pat reikėtų atsižvelgti į 5.7.4 punkte išdėstytus skirtumus. Be to, taikant tokią išmokų sistemą, turėtų būti atsižvelgta ir į tai, kad ūkių pajamos labai priklauso nuo gamintojų kainų ir gamybos sąnaudų, kurios vis labiau svyruoja. Pajamomis grindžiama sistema turi būti pajėgi pakankamai lanksčiai reaguoti į vis didesnius kainų svyravimus.

 

 

Pereinamieji laikotarpiai

 

 

5.9 Vienoda Europos mokėjimo sistema (nepainioti su vienkartinėmis išmokomis už plotus), kuri daugiau nebėra pagrįsta anksčiau suteiktomis teisėmis į išmokas, o remiasi konkrečiai apibrėžtomis, dabartines sąlygas atitinkančiomis paslaugomis, lems esminius pokyčius tiek finansiniuose srautuose tarp valstybių narių, tiek ūkiuose. Finansiniu požiūriu bus ir laimėjusių, ir pralaimėjusiųjų. EESRK nuomone, šį klausimą reikia spręsti atsargiai ir, prireikus, numatyti pereinamuosius laikotarpius. Tačiau jie turėtų būti suplanuoti taip, kad naujoji sistema visapusiškai veiktų naujojo finansinio laikotarpio viduryje (vėliausiai – pabaigoje).

 

5.10 Antrojo ramsčio ateitis

 

5.10.1 Dauguma žmonių mano, kad kai kurios BŽŪP antrojo ramsčio dalys yra sukurtos tam, kad atlygintų politikos kūrėjų padarytą žalą iš pradžių nustačius netinkamus parametrus.

 

5.10.2 Visuomenei reikia aiškiai parodyti, kad pagal BŽŪP antrąjį ramstį siūlomos būsimos priemonės papildys su konkrečiais uždaviniais susietas tiesiogines išmokas ir bus naudojamos dar tikslingiau, kad būtų išlaikytas, apsaugotas ir toliau taikomas Europos žemės ūkio modelis. Tai reiškia, kad bus optimizuotos įvairios turimos priemonės.

 

5.10.3 Tai taikoma ne tik dabartinei antrojo ramsčio antrajai krypčiai. Investicinė parama ūkiams taip pat turėtų būti grindžiama dar didesniu tvarumo lygiu. Be to, EESRK mano, kad neabejotinai būtina daug investuoti Europoje, kad ūkiai galėtų dirbti kuo veiksmingiau laikydamiesi tvarumo principų ir kad nors iš dalies būtų iš naujo sukurtas mūsų dirbamos žemės kraštovaizdis, kuris praeityje kai kuriais atvejais buvo keičiamas vien tam, kad geriau atitiktų gamybos reikalavimus (pavyzdžiui, žr. vandentvarką ir Vandens pagrindų direktyvą).

 

5.10.4 Komitetas taip pat pritaria tam, kad pagal antrojo ramsčio trečiąją kryptį šiuo metu siūlomos veiklos sritys būtų išplėstos ir optimizuotos. EESRK kategoriškai atmeta bet kokį tokių užduočių perdavimą bendrajai struktūrinei ar regioninei politikai. Komitetas taip pat mano, kad dabartinio Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) priemonės turėtų būti aiškiai susijusios su žemės ūkiu. Šios priemonės nėra skirtos kelių ar plačiajuosčio ryšio kabelių tiesimui.

 

2010 m. kovo 18 d., Briuselis

 

_____________

 

1 Kalbant apie žemės ūkį, pagal tradicinius principus nenurodomas ūkio dydis, veikiau apibūdinama, kaip ūkininkas dirba ir planuoja savo veiklą: ar organizuojami tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildantys ciklai kuo arčiau ūkio, ar orientuojamasi į su vietos ir regionų bendruomenėmis susijusių kvalifikuotų ir įvairių darbo vietų išsaugojimą, ar vykdant veiklą atsižvelgiama į gamtos ir gyvūnų apsaugos reikalavimus bei būsimų kartų gerovę.

 

2 Didėjant gamintojų kainoms, galutinės produktų kainos kyla labai greitai, tačiau mažėjant gamintojų kainoms, galutinės produktų kainos vartotojams krinta iš lėto.

 

3 OL C 77, 2009 3 31, p. 81.

 

4 OL C 368, 1999 12 20, p. 76–86, žr. 7.6.1 punktą.

 

5 OL C 318, 2009 12 23, p. 35.

 

- -

 

NAT/449 - CESE 452/2010 (EN) freelance/NU/am/IK/mg/JM/am .../...

 

NAT/449 - CESE 452/2010 (EN) freelance/NU/am/IK/mg/JM/am

Komentarai

Log in or create a user account to comment.

Mon Tue Wed Thu Fri Sat Sun
        1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30